vasario 18th, 2019
Nenumaldomai mums artėja pusę metų. Ir mamą po biški ištinka krizė.
Aišku, labai smagu stebėti mažosios pasiekimus, jos mažas pergales, kurios tiek mums, tiek jai džiugina širdį.
Bet bet..
Aš vis dažniau susimąstau, kaip greitai bėga laikas… Vis atsimenu, kaip spaudžiau prie krūtinės ją visą tokią mažytę, bejėgę, kai buvau visas jos pasaulis ir beveik nepaleidau iš rankų…
Kai buvau tas nusiraminimo uostas sergant ar kai skauda…
O dabar matau, kaip ji darosi vis savarankiškesnė, jai vis mažiau reikia manęs ir man truputį liūdna…
Greit ji jau žengs pirmuosius žingsnelius, eis į darželį, susiras draugų… Ir aš jau nebebūsiu jos visas pasaulis…
Aš galėsiu tik stebėti ir saugoti jos jausmus, padėdama jai žengti į gyvenimą..
Bet kol šios trapios akimirkos dar čia, skubu pasidžiaugti, ir arčiau glausti savo gyvenimo meilę… Laikyk aśaras, mama, visi vaikai užauga…
Bet dar neskubėk užaugti, mažoji princese… ❤️